Užrašė Jurga Tumasonytė
Rytas, geriame kavą, grotuve sukasi žymioji Leonardo Coheno aleliuja. Į knygyną įžengia užsieniečių pora ir sako greitakalbe angliškai:
– Užsukom, nes pas jus ant durų jskshkf (nesuprantamas žodis) citata.
Šypsomės, karpom ausim.
– O ar žinojot jo paminklo Vilniuje atsiradimo istoriją?
Vėl šypsomės, perklausiam: „Kieno?“
– Taigi Leonardo Coheno.
– Aaa. Taip, jo citata ant durų. Nežinom.
– Skulptūra atsirado, nes toks norvegas 50 metų iš eilės švęsdavo Coheno gimtadienį būtent toje kavinėje. Ir jis net nežinojo, kad Cohenas litvakas.
– Tiesiog šiaip kasmet minėdavo ten jo gimtadienį?
– Taip, toje pačioje kavinėje.
Pasikalbame, pora pastebi, kad knygyne skamba L.Coheno muzika. Įteikia mums vizitinę kortelę – jie iš Niujorko.
*
Prieina mergina, nešina N.Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“.
– Laba diena. Svarstau, ar pirkti. Rekomenduotumėt?
– Taip, rekomenduočiau. Ji viena iš pagrindinių knygų lietuvių kalba, skirta tiems, kurie nori mokytis rašyti. Esama visokių pratimų, patarimų, kai dingsta įkvėpimas…
– O ji tinkama atsipalaiduoti?
– Na, jeigu rašymą traktuojame kaip tam tikrą atsipalaidavimo formą…
– Bet aš nieko nerašau.
– Šita knyga skirta norintiems rašyti.
– Aš nenoriu rašyti.
– O kodėl tuomet ją išsirinkote?
– Man reik tokios psichologinės knygos, kad atsipalaiduočiau. Žinot, atostogoms.
*
Ateina berniukų futbolo komandos treneris iš Mančesterio su trimis berniukais. Berniukai turi prisirašę lapelių su lietuviškomis frazėmis. Treneris liepia vienam iš berniukų skaityti lapelį, tas, sutelkęs visas įmanomas pastangas, skaito:
– Aa padoudet tvi-jiuks?
– ?
– Aa padoudet atvijuks?
– Ar parduodam atvirukus?
– Yes.
Parduodam – berniukai eina prie atvirukų, renkasi. Tuo metu knygyne dar yra italas su lietuve mergina. Italas, tikriausiai besimokantis lietuvių kalbos, merginai garsiai komentuoja lietuviškai savo įspūdžius apie knygas: „Skaititi letuviškai siunkiu.“ Paskui italas pamato trenerį su berniukais, eina prie jo, mėgina kalbinti lietuviškai, klausinėja apie futbolą. Visi garsiai juokiasi, kalbėti lietuviškai nelengva. Tada į knygyną įžengia dar vienas treneris su dar trimis berniukais.
Galiausiai berniukai išsirenka atviruką. Išeidami sako:
– Dėkodžiū, dėkodžiū!
Paskui pamatome, kad atviruką pasiimti jie pamiršo.
*
Į knygyną užsuka simpatiška moteris ir klausia:
– Ar tos knygyno istorijos, kurias vis įkeliate, yra tikros?
– Na, taip – tikros, tik kartais suliteratūrintos.
– Pamenate tą istoriją apie Leonardą Coheną? Kad, neva, atvažiuoja norvegas į vieną Vilniaus kavinę 50 metų ir švenčia ten Coheno gimtadienį, dėl to ten ir jo skulptūrą pastatė?
– Aha. Toks niujorkietis taip sakė.
– Norvegas 50 metų ten švęsdavo Coheno gimtadienį nežinodamas, kad jis litvakas!
– Jis taip sakė.
– Tai aš esu to norvego žmona.
– Geras!
– Mano vyras, žinoma, žinojo, kad Cohenas litvakas. Ir švęsdavo ten ne jo gimtadienius, o mano.
– !
– Ir ne 50 metų.
– Aha, mums irgi keistokai atrodė pusė amžiaus, kurį norvegas paskyrė Coheno gimtadieniui Vilniuje.
– Atėjau čia tik atskridusi į Lietuvą, norėjau papasakoti jums apie tikrąją istoriją gyvai.
*
Vaikinas prieina prie kasos su telefonu:
– Do you have this book?
– Hm, Jonas Mekas… At this moment, no. But maybe you could find it in „Humanitas“.
Juokiasi:
– In „Humana“?
*
Apsimiegojusi po siautulingo vakarėlio ryte Eurika išeina į kiemą pasitikti į knygyną dėžes pristatančio kurjerio. Kol kurjeris nešioja dėžes, ji pamato Universiteto gatve ant balto žirgo šuoliuojantį raitelį, jo apsiaustas plevėsuoja vėjyje. Kurjeris grįžta prie mašinos:
– Kol krovėte knygas, pro šalį prašuoliavo raitelis, kuris atrodė kaip Zoro, – sako Eurika.
– O jūs kartais vakar nepadauginot? – suokalbiškai klausia kurjeris.
Kurjeris išvyksta. Eurika kuičiasi prie kasos, į knygyną užsuka vyras, apžiūrinėja filosofines knygas. Iš lauko atsklinda arklio kanopų kaukšėjimas.
– Raitelis joja, – sako vyras.
– Taip, aš jį mačiau jojant, tik manimi nieks netikėjo!
– Kad patikėčiau, man nereikia pamatyti – užtenka išgirsti, – vėl sako vyras.
*
Į knygyną kartu su turistų minia įplaukia moteris, atsistojusi prie kasos uodžia orą:
– Bet pas jus čia tokia parduotuvė!
– ?
– Tokia tikra parduotuvė.
– Kodėl?
– Nes daug visokių knygų.
– Taip, čia knygynas.
– Ir dar tas kvapas!
– ?
– Labai stiprus kvapas pas jus.
– Kvapas?
– Jūs gal, kai nuolat čia būnat, tai nebejaučiat.
– ?
– Nieko tokio. Patinka man knygų kvapas, tikrai viskas gerai.
*
Užeina mūsų draugas leidėjas:
– Oi, tiek daug darbo turim, tiek daug darbo turim. Labai daug turim darbo.
– Vargšai.
– Bet iš tiesų nieko nedarom…
*
– Sveiki, ieškau knygos. Tuoj pasakysiu autorių…(naršo telefone) Va, radau – Minfulpes.
– Minfulpes?
– Taip, Min-ful-pes.
– Negirdėtas, manau nieko neturėsime.
Bandome gūglinti pavardę. Begūglindami suprantame, kad, matyt, įvyko klaida.
– O gal jūs ne autoriaus ieškot? Gal jūs ieškot knygų apie Mindfulness?
– Kas čia toks?
– Čia ne toks, čia labiau tema – apie meditaciją, sąmoningumą.
– Tas Minfulpes turėtų būt psichologijos autorius.
– Tai tada tikrai klaida bus įsivėlus, jūs ieškot konkrečios temos.
– O tai turit to Mindfulness knygų?
Ieškome, kažkokią vieną psichologijos skyriuje randame. Moteris ilgai varto, atsineša prie kasos.
– Tai čia tikrai to Mindfulness knyga?
– Na, taip. Tos tematikos.
Nusiperka, išeina.
*
– Sveiki, noriu paklausti vieno juokingo dalyko, bet jūs turite pažadėti, kad neįdėsite į knygyno istorijas!
*
Sėdime prie staliuko, geriame kavą ir išsijuosę kalbame apie keletą pažįstamų. Tada dar apie keletą. Ir dar – nes atrodo, kad nieko daugiau nėra. Paskui išgirstame balsą – pasirodo, kad visą tą laiką buvome ne vienos. Kai tas garbus pažįstamas išeina, kalbamės:
– Kaip gėda. Jis gi viską girdėjo, ką dabar apie mus pagalvos?
– Bet mes juk nieko blogo nekalbėjome…
– Ar tikrai?
– Aišku. Be to, juk ne vardais ir pavardėmis žarstėmės.
– Kad mes kaip tik vardais ir pavardėmis…
– Tada turbūt jis kažką tikrai pagalvos.
