Ką moterys dirba visą dieną?

Ką mo­te­rys dir­ba vi­są die­ną? Kaip neiš­si­duo­dant, kad ta­vo gal­vo­je dar gau­su ste­reo­ti­pų, iš­reikš­ti su­si­ža­vė­ji­mą žmo­nė­mis, ku­rie da­ro ką nors, ko tu ne­si­ti­kė­tum juos da­rant? Bet jei­gu tau tik­rai keis­ta, kad vie­na mo­te­ris ku­ria la­ze­rius, ki­ta ap­griu­vu­sioj au­dyk­loj au­džia go­be­le­ną, nors jo­kia pa­mo­tė ne­ver­tė to da­ry­ti, o tre­čia tu­ri to­kį ašt­rų pro­tą, kad su­tvar­ko ta­ve vie­nu po­kštu? Iš­si­duo­siu – ma­no gal­voj tū­no vie­nas ki­tas darbš­tu­sis ste­reo­ti­pas, nes nuo­sta­bos nu­slėp­ti ne­pa­jė­giu. Ko­dėl jos ne dai­ni­nin­kės, ne di­zai­ne­rės ir ne me­di­ci­nos se­se­lės, pa­vyz­džiui? Ko­kiu vie­nu žo­džiu ga­li­me pa­va­din­ti to­kias kū­rė­jas? Drą­sios mo­te­rys? Na, kad ir ba­le­ri­na (wow, da­bar ga­lu­ti­nai įro­džiau, kad tu­riu ste­reo­ti­pų) gan drą­siai po sce­ną skrai­do. Gal ypa­tin­gos mo­te­rys? Na, jau ne­są­mo­nė – vi­sos mo­te­rys ypa­tin­gos. Gal­būt pa­va­din­ki­me ar­ti­miau­sių pus­la­pių he­ro­jes tie­siog įmant­rio­mis?

Mo­te­ris vo­ras

Ar jau­čia­te ry­šį tarp teks­tų ir au­di­nių? “Tex­tum” lo­ty­nų kal­ba pir­miau­sia reiš­kia “tink­lą”. Tur­būt jau su­jun­gė­te, iš kur ki­lę žo­džiai “teks­ti­lė” ir “teks­tas”? Au­dė­jai, li­te­ra­tai ir vo­rai tu­ri daug bend­ra. Įdo­mia­ja­me pa­sau­ly­je fi­lo­lo­gų pa­skai­tas kar­tais pra­var­tu bū­tų skai­ty­ti Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos au­dyk­lo­je. Ten se­no­vi­nė­mis ran­ki­nė­mis stak­lė­mis jau be­veik me­tus teks­ti­lės spe­cia­ly­bės ma­gist­ran­tė Ind­rė Biek­šai­tė au­džia 40 kv. met­rų dy­džio go­be­le­ną.

Bū­si­mi teks­tų kū­rė­jai au­dyk­lo­je grei­tai su­pras­tų, kas yra riš­lu­mas! Au­di­nio kaip teks­to, teks­to kaip au­di­nio. Ne­kal­to­ji vil­kė, oi, t. y. Vir­gi­nia Woolf, ir­gi sa­kė, kad “gro­ži­nė kū­ry­ba – kaip vo­ra­tink­lis, vi­sais ke­tu­riais kam­pais leng­vai, bet pri­si­ka­bi­nu­si prie gy­ve­ni­mo”. Ind­rė sa­vo “vo­ra­tink­lį” – di­dį­jį go­be­le­ną – audžia kaip ma­gist­ro bai­gia­mą­jį dar­bą. Ir bū­da­ma vi­siš­ka au­di­mo spe­cia­ly­bės adep­tė, ne­si­smul­ki­na. Nors šiais grei­čio lai­kais jau ir teks­ti­lės stu­den­tams lei­džia­ma kur­ti vi­deo dar­bus, ji nu­spren­dė veik­ti se­no­vi­niais me­to­dais. Jei ma­gist­ro dar­bas, tai ir da­ro “ma­gis­ter” – taip, čia vėl lo­ty­niš­kai, o tai reiš­kia “di­des­nis, meist­ras”. Ir bū­kit ge­ri, su­skai­čiuo­kit pa­tys: pri­sė­dus prie stak­lių 8 va­lan­doms (ki­taip ta­riant – dar­bo die­nai) pla­nuo­ja­mas go­be­le­nas pa­pil­nė­ja 1 tūkst. kv. cen­ti­met­rų, t. y. 0,1 kv. met­ro. Im­lo­ka lai­kui, kaip sa­kot? Ša­lia mai­šų siū­lų au­dyk­lo­je ge­rai tin­ka ir po­ra ri­ti­nių kant­ry­bės. Siū­lų Ind­rei su mie­lu no­ru pa­do­va­no­jo se­nie­ji Lie­tu­vos au­dė­jai gran­dai. Kas pa­do­va­no­jo kant­ry­bės, ne­ži­nau. Gal Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čur­lio­nis? Nes šio dau­gia­ran­kio mo­kyk­loj ji mo­kė­si. Čiur­lio­nis toks ir­gi tru­pu­tį vo­riš­kas – daug kam­pų pa­lie­tė.

Bū­si­mo go­be­le­no pie­ši­nys, ku­rį au­to­rė nu­ta­pė pa­ti, ne vi­sai pri­me­na se­no­vi­nius go­be­le­nus, nes ne­vaiz­duo­ja di­din­gos is­to­ri­jos ir net nė­ra ra­cio­na­lus. Skai­ty­ti šio 10 met­rų il­gio au­di­nio teks­tą tu­ri­me pra­dė­ti nuo ki­to ga­lo – iš de­ši­nės. Čia gau­siai vy­rau­jan­ti rau­do­na Ind­rei aso­ci­juo­ja­si su sap­niš­ka, tvin­pyk­siš­ka užuo­lai­da. Į klam­pų­jį rau­do­nų siū­lų tink­lą įkliū­va daug sti­li­zuo­tų mu­sy­čių. Kai­riau stai­ga iš­len­da vil­ko gal­va – kai ku­rie dės­ty­to­jai siū­lė ją pa­ša­lin­ti, lin­ko va­din­ti at­si­tik­ti­ne klai­da. Bet Froi­das tik­rai ne­leis­tų! Mu­sy­čių mo­ty­vas, slink­da­mas to­lyn, dau­gi­na­si žiū­ro­vą ste­bin­čio­mis de­mo­niš­ko­mis aki­mis, ta­da raiš­kiai stam­bė­ja, kol tam­pa lo­giš­ka struk­tū­ra. Lyg koks sap­no spren­di­nys. Sa­ky­čiau, vėl vis­kas čia riš­lu ir sie­ja­si: au­di­mas, kaip spe­cia­ly­bė ir pro­ce­sas, Ind­rei vi­sa­da at­ro­dė lyg ga­li­mas “pro­ble­mų spren­di­mas”. “Tai nė­ra lai­ko gai­ši­mas. Šiek tiek be­pro­ty­bė – taip, bet kar­tu ir me­di­ta­ci­ja. Svar­bu, kad tau tai la­bai gi­lu­miš­kai pa­tik­tų, nes ki­taip tik­rai ne­lai­kys ner­vai. Ši­ta iš­raiš­kos for­ma man yra su­pran­ta­miau­sia. Ji yra ir vi­di­nis de­mo­nas, ir vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas”, – at­sklei­dė me­ni­nin­kė. Pa­va­di­ni­mo dar ne­pri­si­lei­džian­tis ma­sy­vus kū­ri­nys ga­li tap­ti re­kor­di­nis Dai­lės aka­de­mi­jos is­to­ri­jo­je? To­kio dy­džio vien­ti­so go­be­le­no dar nie­kas ne­bu­vo išau­dęs. Di­des­nių go­be­le­nų, ži­no­ma, bū­ta, bet pa­pras­tai au­dė­jai jun­gia at­ski­ras da­lis.

Os­ka­ras Wil­de’as ir ki­ti tur­būt ra­mūs, vis gau­da­mi įsi­ti­kin­ti, kad me­nas kuo to­liau, tuo la­biau vi­siš­kai ne­nau­din­gas. Teks­ti­lės ma­gist­ran­tė su­vo­kia, kad toks dar­bas šiais lai­kas yra kon­cep­tua­lus. “Go­be­le­nas jau nu­ra­šo­mas kaip mi­ru­si teks­ti­lės ša­ka, tai ne­beak­tua­lu, to­dėl ma­no dar­bas yra idė­ji­nis. Ma­žai kas be­no­ri ke­lis met­rus aus­ti, o to­kių pla­čia­for­ma­čių go­be­le­nų lai­kai bai­gė­si prieš ko­kius tris­de­šimt me­tų. To­dėl da­bar tai lyg eks­pe­ri­men­tas, ban­dy­mas pri­kel­ti to­kio mas­to go­be­le­ną ir žiū­rė­ti, kaip rea­guos vi­suo­me­nė. Iš pra­džių daug kas ne­ti­kė­jo ma­ni­mi, bet, lai­mė, at­si­ra­do lei­du­sių man tai da­ry­ti, ir da­bar juo­kai rims­ta. Aš ma­tau, jog ver­ta pa­ro­dy­ti, kad toks me­nas dar įdo­mus”, – au­dyk­lo­je kal­bė­jo Ind­rė. Ji no­rė­tų, kad ga­liau­siai go­be­le­nas at­si­dur­tų ko­kio­je vie­šo­je erd­vė­je, kur at­lik­tų tur­būt pa­ma­ti­nę gro­žio funk­ci­ją – įkvėp­tų.

Mo­te­ris, tik­ri­nan­ti švie­są

“Švie­sa” te­gul bus rak­ti­nis šio teks­to žo­dis, nes ki­ta 370 he­ro­jė Vi­li­ja Mar­ti­nė­nai­tė – ne tik kad švie­sus žmo­gus (Vaiž­gan­tas tur­būt su­si­ža­vė­jęs va­din­tų ją pra­gied­ru­liu), bet ir dir­ba su švie­sa. Vi­li­ja, ši jau­na fi­zi­kė, pri­si­de­da prie la­ze­rių ga­my­bos vie­no­je di­džių­jų Lie­tu­vos fir­mų. O jūs tik­riau­siai ži­no­te, kad Lie­tu­va yra la­bai kie­ta pa­sau­lio la­ze­rių pra­mo­nė­je.

“Di­džio­sios tie­sos prie­šy­bė ir­gi ga­li bū­ti tie­sa”, – to­kia ma­no gal­vo­je iš­li­ko Niel­so Boh­ro (yra ga­vęs No­be­lį, tad pa­klau­sy­kit!) pa­pil­do­mu­mo prin­ci­po es­mė. Kaip dau­gu­ma ju­nio­rų hu­ma­ni­ta­rų mo­kyk­lo­je spru­kau nuo fi­zi­kos, o štai uni­ver­si­te­te neiš­ven­gia­mai tu­rė­da­ma mo­ky­tis fi­zi­ki­nio pa­sau­lio įvaiz­džio dis­cip­li­nos at­ra­dau ki­tą fi­zi­kos moks­lo pu­sę – re­lia­ty­ves­nę, fi­lo­so­fiš­ką. Pa­ma­čiau, kad aukš­to­ji fi­zi­ka kal­ba apie dau­ge­lį vi­so­se sri­ty­se ga­lio­jan­čių prin­ci­pų. Pa­pil­do­mu­mo prin­ci­pas aiš­ki­na, kad prie­šin­gi po­žiū­riai yra su­de­ri­na­mi. Bet tu­ri bū­ti ti­ria­mi skir­tin­gais me­to­dais, tai­ko­mais ne vie­nu me­tu. Eg­za­mi­nui pa­ruoš­tu­ke bū­tų ga­li­ma tie­siog nu­si­pieš­ti in ir jang sim­bo­lį. Kai ku­rie moks­li­nin­kai lanks­čiai su­rea­ga­vo į to­kį re­lia­ty­vis­ti­nį siū­ly­mą. Ir ne­tgi iš­spren­dė il­gus de­ba­tus apie švie­są, pa­si­rė­mę bū­tent pa­pil­do­mu­mo prin­ci­pu. Švie­sa, pa­si­ro­do, yra ir ban­ga, ir da­le­lių srau­tas. Bet pa­si­tel­ki­me hu­ma­ni­ta­ro vaiz­duo­tę, ku­ri lanks­ti kaip gim­nas­tė, kad su­pras­tu­me, ko­dėl ban­gos ir da­le­lės sa­vy­bės, at­ro­dy­tų, vie­no­je vie­to­je ne­de­ra. Sa­ky­ki­me, kad da­le­lė yra mū­sų kū­nas, o ban­ga – mū­sų pa­slap­tin­go­ji sie­la. Žo­džiu, vie­na yra ma­te­ri­ja (kū­nas), ku­ri tu­ri ma­sę, o ki­ta – elekt­ro­mag­ne­ti­nis lau­kas (sie­la), ku­ris tie­siog sklin­da, sklen­džia. Bet tai su­de­ri­na­ma! Ir te­ko paau­ko­ti Niu­to­no au­to­ri­te­tą, nes jis įsi­spy­ręs tei­gė, kad švie­sa yra tik da­le­lės. Ne­ti­kė­jo švie­są sie­lą tu­rint, ech.

“La­ze­rių la­bo­ra­to­ri­ja, už­sii­man­ti moks­li­niais ty­ri­mais, ieš­ko la­bo­ran­to”, – to­kį skel­bi­mą per­skai­tė Vi­li­ja ant­ra­me ba­ka­lau­ro stu­di­jų kur­se. “Nuė­jau ve­da­ma smal­su­mo, pa­klau­siau, kuo žmo­nės čia už­sii­ma. Ma­ne pa­ve­džio­jo po la­bo­ra­to­ri­ją, ro­dė kaž­ko­kį kris­ta­lą, o aš ta­da net ne­sup­ra­tau, kur ten žiū­rė­ti rei­kia, bet šir­dis tir­po ma­tant vi­sus tuos įdo­mius prie­tai­sė­lius, veid­ro­dė­lius ir ne­pa­žįs­ta­mus daik­tus. Tik išė­ju­si iš la­bo­ra­to­ri­jos su­pra­tau, kad tik­rai no­riu ten dirb­ti, ir ki­tą die­ną nuė­jau to aiš­kiai pa­sa­ky­ti”, – da­bar jau drą­si pri­si­min­ti Vi­li­ja.

La­bo­ra­to­ri­ja priė­mė mer­gi­ną, ku­ri “bu­vo ma­ty­ti, nie­ko dar ne­mo­ka, bet akys de­gė”. Taip ir lim­pa ko­kia me­ta­fo­ra apie akis, ga­lin­gas it la­ze­ris. Šiuo me­tu la­ze­ri­nę fi­zi­ką ir op­ti­nes tech­no­lo­gi­jas ma­gist­ran­tū­ro­je stu­di­juo­jan­ti mer­gi­na dar dir­ba ir mi­nė­to­je la­ze­rius ga­mi­nan­čio­je fir­mo­je “Švie­sos kon­ver­si­ja”. Nors kas tie la­ze­riai, iki ga­lo taip ir ne­sup­ra­tau. At­ro­dė, pa­kal­bė­sim kaip mo­te­ris su mo­te­ri­mi, bet pu­sė ter­mi­nų, iš­girs­tų per po­kal­bį, vis tiek li­ko ne­sup­ras­ti. Gal mankš­tos klau­sai? Pi­ko­se­kun­di­niai, fem­to­se­kun­di­niai la­ze­riai – tai la­ze­rių ti­pai. Os­ci­lia­to­rius, stip­rin­tu­vas (va­lio – to­kį žo­dį esu gir­dė­ju­si!), plės­tu­vas, spaus­tu­vas – tai pa­grin­di­nės ga­mi­na­mo la­ze­rio da­lys. Čia pa­ga­liau priei­na­me prie Vi­li­jos, ku­ri už­sii­ma pa­ga­min­tų la­ze­rių ban­dy­mu ir ga­lu­ti­niu jų de­ri­ni­mu. Rei­kia pri­žiū­rė­ti, kad ge­rą la­ze­rį į pa­sau­lį iš­leis­tu­me. Ji tik­ri­na, ar “tin­ka­mi la­ze­rio pluoš­to pa­ra­met­rai”. Gal ga­lė­tų bū­ti nau­jas bū­das pa­sa­ky­ti, ko­dėl po­ros iš­si­ski­ria, pa­vyz­džiui, ne­su­ta­po mū­sų pluoš­tų pa­ra­met­rai. “Švie­sa, spal­vos, vai­vo­rykš­tės, lę­šiu­kai, veid­ro­dė­liai vi­sa­da trau­kė ma­no akį. O la­ze­ris man bu­vo mis­ti­ka ir ste­buk­las: ku­ria švie­są, o vei­kia vi­sai ne kaip lem­pa. Tos švie­sos kar­tais net ne­ma­ty­ti. Ar­ba kaip, pa­vyz­džiui, inf­ra­rau­do­nie­ji spin­du­liai tam­pa ža­li ar ult­ra­vio­le­ti­niai?” – ma­ty­ti, kad Vi­li­jos ir pa­si­rink­tos spe­cia­ly­bės pa­ra­met­rai su­ta­po.

Nors vai­kys­tė­je mo­kė­si M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los For­te­pi­jo­no sky­riu­je, penk­to­je kla­sė­je da­ly­va­vo kon­kur­se Grai­ki­jo­je, ten pa­ma­tė pal­mes ir pa­gal­vo­jo, kad jos jau ne­blo­gas lai­mi­kis, ir nu­spren­dė duo­ną val­gy­ti ne iš mu­zi­kos. Ži­no­kit, taip ir pa­sa­kė tė­vams. Aiš­ku, me­nas bū­tų ne me­nas, jei kar­tą pa­lies­tas, leis­tų­si pa­mirš­ta­mas. “Be vi­du­ri­nės mo­kyk­los, mo­kiau­si dar ir J.Vie­no­žins­kio dai­lės mo­kyk­lo­je. Bai­gu­si dvy­li­ka kla­sių, svars­čiau sto­ti į gra­fi­nį ar­ba in­ter­je­ro di­zai­ną, dar į ar­chi­tek­tū­rą, bet nu­spren­džiau vi­sus me­nus pa­si­lik­ti kaip ho­bį, nes su­pra­tau, kad tai pa­si­rin­ku­si nie­ka­da ne­sup­ra­siu fi­zi­kos tiek, kiek no­rė­čiau, ir lik­siu ne­su­ži­no­ju­si, kaip vei­kia la­ze­riai! Da­bar kū­ry­bos po­rei­kį pa­ten­ki­nu pai­šy­da­ma ir fo­tog­ra­fuo­da­ma pa­ti sau. Dar yra te­kę kur­ti rek­lam­juos­tes “Ce­za­rio Grau­ži­nio gru­pei”, brai­žy­ti bū­si­mos mū­sų la­bo­ra­to­ri­jos idė­ji­nį pla­ną. Man pa­tin­ka, kai bū­na ir gra­žu, ir ra­cio­na­lu”, – skaid­ria fi­zi­kės es­te­ti­kos sam­pra­ta pa­si­da­li­jo he­ro­jė.

Ne­pa­mirš­kit, la­ze­rių yra vi­sur – nuo par­duo­tu­vė­je pre­kes ske­nuo­jan­čių, kos­me­to­lo­gi­jo­je ap­ga­mus de­gi­nan­čių, of­tal­mo­lo­gi­jo­je akis ope­ruo­jan­čių iki me­ta­lo lakš­tus pjaus­tan­čių ar te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jo­se in­for­ma­ci­ją siun­čian­čių. Tad tur­būt vi­sai ver­ta ir hu­ma­ni­ta­rams sa­vo in leis­ti su­gy­ven­ti su fi­zi­kos jang.

Kan­du­mas be dan­tų

Ko­mik­sų dai­li­nin­kė Mig­lė Anu­šaus­kai­tė gal ir ne­sup­ran­ta, ko­kia ge­ra ge­rų ko­mik­sų dai­li­nin­kė yra, bet tai tur­būt to­dėl, kad bū­ti ge­rų ko­mik­sų dai­li­nin­ke yra ne­juo­kin­ga. Ir ži­no­ti, kad to­kia esi, gal net liūd­na ne­tek­tis. Ne­pas­te­bė­ti, kad esi blo­gų ko­mik­sų dai­li­nin­kas, – jau juo­kin­giau.

Čia ir pra­si­de­da te­mos. Kai kas nors tru­pu­tį neap­si­žiū­rė­jęs el­gia­si juo­kin­gai, ne­pas­te­bi ko­kio sa­vo įpro­čio, pa­žiū­rų. Sa­vo tink­la­raš­ty­je “i ha­ve no teeth” Mig­lė taip kon­cent­ruo­tai pa­tei­kia stip­rias įžval­gas apie žmo­nes, kad jos, pri­si­deng­da­mos sa­ty­ro kau­ke, ir pri­me­na, kaip juo­kin­ga daug kas vis dėl­to yra. Pa­ta­riu skai­tant po kiek­vie­no sa­ki­nio nu­si­juok­ti. Pa­na­šiai da­ro Mig­lė.

– Žur­na­lis­ti­ka, ku­rią šie­met baig­si, ga­li bū­ti šiur­po­ka pro­fe­si­ja. Ar tai ji ir pri­ve­dė ta­ve iki ko­mik­sų?

– Sa­vo­tiš­kai. Aš la­bai daž­nai pieš­da­vau per pa­skai­tas. Kai dės­ty­to­jas pa­sa­ko­da­vo ką nors įdo­maus ar­ba neį­do­maus, min­tis už­kliū­da­vo ir taip ką nors vis nu­pai­šy­da­vau. Na, tar­kim, nag­ri­nė­jo­me Me­dė­jos mi­tą, nu­pai­šiau ją kaip Ter­mi­na­to­rių, ku­ris vi­sus iš­pjau­na. Pa­ro­dau tai bend­ra­kur­siui, jis juo­kia­si, sa­ko “per­siųsk, per­siųsk”, ta­da ki­ti juo­kia­si. Po tru­pu­tį vi­si įpra­to ir pra­dė­jo pa­skai­to­se klaus­ti, ar Mig­lė jau ką nors nu­pie­šė.

– Bet vis tiek pie­šei sa­vo no­ru, o ne pa­pra­šy­ta?

– Taip, tie­siog kuo nors užim­da­vau ran­ką. Ta­čiau tik­rai ne­bu­vo taip, kad ig­no­ruo­čiau, ką man sa­ko per pa­skai­tas. Da­bar, jei gau­nu už­sa­ky­mų, sa­vo idė­jas de­ri­nu prie rei­ka­lin­gos te­mos.

– Ver­ti­nant ta­vo pro­duk­ty­vu­mą, at­ro­do, kad te­mos tie­siog pa­čios į ta­ve strė­lėm skren­da, bet ati­džiau pa­ty­ri­nė­jus ma­ty­ti, kad ir pa­ti paieš­kai įdo­my­bių. O gal nau­do­jie­si be­ga­li­nio be­ždžio­nių skai­čiaus teo­re­ma? (Mig­lė pai­šė apie ją ko­mik­są – red. pa­st.)

– Ma­no ko­mik­sai yra ke­lių rū­šių. Dau­gu­ma au­to­biog­ra­fi­niai, kai ku­rie – pa­na­šūs į au­to­biog­ra­fi­nius. Nors ke­li tai tik­rai au­to­biog­ra­fi­niai, ypač, kur skau­džiau­sia pri­pa­žin­ti. O šiaip te­mos atei­na dau­giau­sia iš to, ką skai­tau, – ir tos teo­re­mos, ir be­ždžio­nės. Ki­tos atei­na iš to, ką žmo­nės pa­pa­sa­ko­ja: “O ar ži­no­jai, kad yra žu­vis, ku­ri plau­kio­ja ver­ti­ka­liai?” – “Ne, ge­ras, rei­kia pa­skai­ty­ti apie ją, nu­pie­šiu ko­mik­są.”

– Sa­vo ko­mik­sų tink­la­raš­tį pa­va­di­nai “i ha­ve no teeth”. Ar ban­dai pa­sa­ky­ti, kad esi dar pa­ly­gin­ti švel­ni sa­vo ko­mik­suo­se, ne to­kia kan­di, ko­kia ga­lė­tum bū­ti?

– Il­gai gal­vo­jau tink­la­raš­čio pa­va­di­ni­mą. Dan­tų te­ma tuo me­tu bu­vo ak­tua­li, nes ke­tu­ri ma­no prie­ki­niai dan­tys yra dirb­ti­niai. Ko­dėl jie dirb­ti­niai, čia il­ga is­to­ri­ja – gal rei­kės ko­mik­są nu­pai­šy­ti. Links­ma is­to­ri­ja. Tai­gi, vie­nu me­tu man rei­kė­jo kas mė­ne­sį va­žiuo­ti dė­tis dan­tų. Gal­vo­da­ma pa­va­di­ni­mą tink­la­raš­čiui svars­čiau, gal ką paim­ti iš Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re’o, gal iš Um­ber­to Eco “Ro­žės var­do”, ta­da at­ra­dau dai­ną, ku­rio­je ci­ta­vo Lud­wi­gą Witt­gens­tei­ną (kal­bos fi­lo­so­fas – red.pa­st), kad “ro­žė ne­tu­ri dan­tų”. Taip, su­jun­gus fra­zes “the na­me of the ro­se” ir “ro­se has no teeth”, ir at­si­ra­do tas pa­va­di­ni­mas. At­sip­ra­šau, čia gal iš­si­plė­čiau.

– Ar yra te­mų, ku­rių ne­lies­tum?

– Tur­būt ne­pieš­čiau už­sa­ky­tų ideo­lo­gi­nių ko­mik­sų, jei ne­pri­tar­čiau tai ideo­lo­gi­jai. No­riu pieš­ti, kas man pa­tin­ka ir yra svar­bu, o ne “šauk­ti tau­tą”.

– Sy­kį per pa­skai­tą, kai bend­ra­kur­sė kaž­ką pri­sta­ty­da­ma ta­rė “No­rė­čiau pa­si­rem­ti Dau­jo­ty­te”, nu­pai­šiau pie­ši­nė­lį, kur pa­lie­gęs (nes dar ne­pri­val­gęs ži­nių) stu­den­tas lyg laz­de­le re­mia­si li­te­ra­tū­ro­lo­ge Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­te. Bet tur­būt dar ne­ta­pau ko­mik­sų pie­šė­ja, vie­no pa­veiks­liu­ko vie­nam ko­mik­sui gal ne­pa­kan­ka? Ko jam rei­kia?

– Man ir­gi daž­nai bū­na kaip tau – žmo­nės pa­sa­ko la­bai juo­kin­gų da­ly­kų. Apsk­ri­tai ap­link įvyks­ta daug ne­są­mo­nių. Gal­vo­ji “O, ge­ras – pa­si­rem­ti Dau­jo­ty­te”. Ta­da plė­ti “O kas jei­gu, o kas jei­gu?” O kas, jei­gu žmo­gus atei­tų pa­si­kal­bė­ti su ja ir ta­da ban­dy­tų pa­si­rem­ti ar­ba ban­dy­tų pa­si­rem­ti iš­kart ke­liais žmo­nė­mis. Tos hi­po­te­ti­nės is­to­ri­jos taip ir gims­ta. Dar vi­sa­da juo­kin­gi bū­na ne­ti­kė­tu­mai. Ar­ba kai žmo­nės sa­ko vie­na, o da­ro ki­ta. O žmo­nės daž­niau­siai taip ir da­ro, tai­gi to­kiuo­se ko­mik­suo­se daug kas at­pa­žįs­ta sa­ve.

– Ga­li­ma pa­ste­bė­ti tar­si ke­lis ta­vo lie­čia­mų te­mų blo­kus: kal­bi­niu žai­di­mu pa­rem­ti ko­mik­sai, so­cia­lių įpro­čių, kas­die­ny­bės pa­šie­pi­mas. Gal pa­ti ge­riau su­skirs­ty­tum?

– Nie­ka­da apie tai ne­gal­vo­jau. Kar­tais atei­da­vo min­tis, kad gal rei­kia ko­kia vie­na kryp­ti­mi ei­ti. Bet kai tik pa­ban­dy­da­vau, re­zul­ta­tai nu­vil­da­vo. Aš dar tik pra­dė­jau, dar ne­tu­riu iš­si­vys­čiu­sio sti­liaus (ne­su­tin­ku – red. pa­st.), gal vie­ną die­ną su­si­for­muos koks aiš­kus pa­grin­das. Kol kas man la­bai pa­tin­ka ir ab­sur­diš­ki ko­mik­sai. Kar­tais už­si­skai­tau kny­gų, po vie­ną dvi per die­ną per­skai­tau, nie­kur nei­nu, ta­da gal­vo­ju “Uau, ma­no hu­mo­ro jaus­mas taip pa­ge­rė­jo, nu­pie­šiu to­kį ko­mik­są, bus taip juo­kin­ga!” Ta­da nu­pie­šiu ko­kią nors ne­są­mo­nę, pa­si­da­li­ju, ir žmo­nės sa­ko: “Ką, kas čia?” Ge­rą ab­sur­dą pa­da­ry­ti la­bai sun­ku. Bet man tur­būt la­biau­siai ir pa­tin­ka to­kie ko­mik­sai.

– Daž­nai ta­vo ko­mik­sai vaiz­duo­ja hips­te­rius. Ar ne­su­lau­kei bė­dų? Ar di­des­nė ti­ki­my­bė su­lauk­ti dė­me­sio iš Sar­kaz­mo Srai­gės (ki­ta Mig­lės ko­mik­sų he­ro­jė) ne­gu iš hips­te­rių?

– Taip, hips­te­riai yra vi­siš­kai sau­gi te­ma, nes jie ne­lai­ko sa­vęs hips­te­riais. Ma­nau, hips­te­riai jau bai­gia­si. Bet taip, jie ir, pa­vyz­džiui, Va­len­ti­no die­na yra la­bai ge­ros te­mos, nes jo­se sly­pi prieš­ta­ra­vi­mas: hips­te­riai ne­ga­li pri­si­pa­žin­ti esą hips­te­riai, nes ta­da to­kie ne­be­bus, per Va­len­ti­no die­ną vi­si no­ri bū­ti pa­svei­kin­ti, bet nie­kas jos ne­mėgs­ta.

Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė

Nuotraukos: Justės Christauskaitės, Vitalio Vitaleus, Stasio Mačiulsko

*Begalinio be­ždžio­nių skai­čiaus teo­re­ma tei­gia: “Jei prie spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lių pa­so­din­tu­me be­ga­ly­bę be­ždžio­nių, tai vie­na jų bū­ti­nai at­spaus­din­tų ko­kį nors W.Sha­kes­pea­re’o kū­ri­nį.” Yra ir ki­tų šios teo­re­mos va­rian­tų su be­ga­li­niu be­ždžio­nių skai­čiu­mi ir be­ga­li­niu lai­ku – iš es­mės tai ta pa­ti teo­re­ma, tai­gi teo­re­ma yra apie be­ga­ly­bę be­ždžio­nių ir be­ga­lę lai­ko. (“Vi­ki­pe­di­ja” dar val­do.)